Lietuvos statistikos duomenimis, per 2021-ųjų antrąjį ir trečiąjį ketvirčius kelių transportu Lietuvoje pervežta 50 988,9 tūkst. tonų krovinių. Tai 5 proc. daugiau nei pernai tuo pačiu laikotarpiu. Duomenys rodo, kad krovinių gabenimo rinkoje vyksta augimas tiek importo, tiek ir eksporto srityje. Logistikos bendrovės, gabendamos (ekspedijuodamos) tarptautinius krovinius, sudaro krovinių vežimo (ekspedijavimo) sutartis. Atsižvelgiant į tai, kad transporto sektoriuje kyla ginčai iš tarptautinių krovinių pervežimo sausumo keliais, pateikiame 2021 m. aktualiausius transporto sektoriui Lietuvos Aukščiausiojo Teismo (LAT) išaiškinimus CMR konvencijos taikymo ir aiškinimo klausimais.
2021 m. aktualiausi transporto sektoriui Lietuvos Aukščiausiojo Teismo (LAT) išaiškinimai CMR konvencijos taikymo ir aiškinimo klausimais
Dėl tarptautinę jurisdikciją reglamentuojančių teisės normų aiškinimo ir taikymo
CMR konvencijoje jurisdikcijos taisyklės reglamentuotos šios konvencijos 31 straipsnyje. Pagal šio straipsnio 1 dalies nuostatas į CMR konvencijos taikymo sritį patenkančius ginčus turi teisę nagrinėti šie teismai: 1) šalių susitarimu pasirinktas teismas; 2) atsakovo gyvenamosios vietos (buveinės) teismas (a punktas); 3) krovinio priėmimo vežti vietos valstybės teismas (b punktas); 4) krovinio pristatymo vietos valstybės teismas (b punktas). Į kitus teismus kreiptis yra negalima.
CMR konvencijos 31 straipsnio 1 dalyje nustatytas tiek sutartinis teismingumas, tiek ir teismingumas pagal aplinkybes, nurodytas 31 straipsnio 1 dalies a ir b punktuose. Tarp išvardytų jurisdikcijos pagrindų nėra hierarchijos. CMR konvencijos 31 straipsnio 1 dalyje nustatyti alternatyvūs kompetentingi teismai: ieškovas gali laisvai pasirinkti, kuriame iš nurodytų teismų pareikšti savo reikalavimus. Tai reiškia, kad krovinių vežimo santykių, kuriems taikoma CMR konvencija, dalyviai negali savo susitarimu nustatyti išimtinės jurisdikcijos. Šalys turi teisę sudaryti prorogacinį susitarimą, kuriuo susitaria dėl papildomos jurisdikcijos. (civ. b. Nr. e3K-3-258-943/2021)
Į CMR konvencijos taikymo sritį patenkančius ginčus turi teisę nagrinėti dviejų kategorijų teismai. Pirma, šalies CMR konvencijos dalyvės teismai, kuriuos bendru susitarimu nurodo sutarties šalys, antra – 31 straipsnio 1 dalies a ir b punktuose nurodyti teismai. CMR konvencijos komentare ir doktrinoje nurodoma, kad tik minėti teismai turi jurisdikciją nagrinėti į CMR konvencijos taikymo sritį patenkančias bylas, tačiau šalių susitarimas neturi viršenybės kitų nuostatoje nurodytų teismų atžvilgiu ir nepaneigia jų jurisdikcijos nagrinėti ginčus. (civ. b. Nr. e2A-104-450/2021)
Dėl CMR konvencijos taikymo
Byloje nustatyta, kad ginčo pervežimas vyko Lietuvoje, t. y. tiek krovinio pervežimo paslaugos užsakovė, tiek vežėja, buvo tos pačios valstybės teritorijoje, krovinys buvo gabenamas iš Alytaus ir pristatytas gavėjui į Kauną. Taigi nagrinėjamu atveju nėra CMR konvencijos 1 straipsnio 1 punkte nustatytos sąlygos – krovinio išsiuntimo ir pristatymo vieta yra skirtingų šalių teritorijose. Dėl to teisėjų kolegija konstatuoja, kad, priešingai nei sprendė pirmosios instancijos teismas, šiam ginčo pervežimui bei šalių civilinei atsakomybei taikytinos ne CMR konvencijos nuostatos, o bendrosios prievolių vykdymą ir jų neįvykdymo teisines pasekmes reglamentuojančios CK normos bei Sutarties nuostatos. Ta aplinkybė, kad sutarties 2.2 punkte buvo numatyta vežėjo pareiga turėti galiojančius CMR draudimą ir CMR važtaraščius, o sutarties punkte 2.3 punkte – vežėjo įsipareigojimas pastebėjus trūkumus, apie tai pažymėti krovinio siuntėjo CMR egzemplioriuje, negali būti vertinama kaip sutartyje aiškiai išreikštas susitarimas dėl CMR konvencijos taikymo: tokia šalių valia sutartyje tiesiogiai nebuvo išreikšta, inter alia (be kita ko) nebuvo susitarta dėl jos taikymo iš sutarties kylančios civilinės atsakomybės santykiams, todėl nagrinėjamoje byloje, sprendžiant dėl sutarties šalių civilinės atsakomybės sąlygų, šios konvencijos nuostatomis nėra pagrindo vadovautis. (civ. b. Nr. e2A-171-516/2021)
Dėl vežėjo atsakomybę ribojančių taisyklių taikymo
CMR konvencijos 29 straipsnio 1 dalies nuostata į lietuvių kalbą išversta nevisiškai tiksliai, tiksliau būtų versti: „Vežėjas negali vadovautis šio skyriaus nuostatomis, kurios jį atleistų nuo atsakomybės ar ją ribotų arba kurios įrodinėjimo naštą perkeltų kitai pusei, jeigu žala buvo padaryta sąmoningai arba dėl jo kaltės, kuri pagal bylą nagrinėjančio teismo vietos valstybės teisę prilyginama tyčiniams veiksmams“. Sprendžiant kaltės, prilyginamos tyčiniams veiksmams, klausimą, remiantis CMR konvencijos 29 straipsnio 1 dalimi, taikytina bylą nagrinėjančio teismo valstybės teisė. (civ. b. Nr. e3K-3-258-943/2021)
Dėl traktavimo vežėju CMR konvencijos prasme
Jeigu asmuo sudaro sutartį kroviniui pervežti į paskirties vietą, bet veža ne pats, o paveda tai daryti trečiajam asmeniui, jis vis tiek yra vežėjas CMR konvencijos prasme. Netgi tuo atveju, kai ekspeditorius prisiima atsakomybę už visą pervežimo organizavimą, tačiau nėra atskiro nurodymo, kad jis tik ekspedijuoja krovinį, jis taip pat laikytinas vežėju CMR konvencijos prasme. Todėl jeigu iš sutarties aiškiai matyti, kad šalis įsipareigoja pervežti krovinį, ji laikoma vežėju CMR konvencijos prasme ir atsako kaip krovinio vežėjas nepriklausomai nuo to, kad faktiškai krovinį vežė kitas asmuo. (civ. b. Nr. e2A-41-464/2021)
Dėl užmokesčio už krovinio vežimą
Siuntėjo (sutarties šalies) prievolė sumokėti krovinio pervežimo kainą kyla taip pat iš CMR konvencijos 1 straipsnio 1 dalies, 6 straipsnio 1 dalies i punkto, t. y. nepriklausomai nuo to, ar mokesčio dydis už krovinio vežimą numatytas krovinio važtaraštyje, ar atskiroje krovinio vežimo sutartyje, išlieka krovinio pervežimą užsakančio siuntėjo pareiga sumokėti vežimo sutartyje numatytą mokestį už krovinio vežimą, tačiau CMR konvencija nereglamentuoja pervežimo kainos ir jos mokėjimo teisinių santykių. Dėl vežėjo reikalavimo sumokėti vežimo užmokestį spręstina vadovaujantis rašytinėmis krovinio pervežimo sutartimis ir nacionalinės teisės normomis. (civ. b. Nr. e2A-41-464/2021)
